Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus. Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo. Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“. ( Mt 28, 16-20)
PASAULIO ATEITIS, mons. Adolfas Grušas:
„Vyrai galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų?“ – šis angelo klausimas, užduotas apaštalams ant Alyvų kalno, tapo savotišku priekaištu, tačiau jame nesunku įžvelgti taip pat ir nuostabą, sumišusią su tam tikru nusivylimu. Angelas sako tiesą: mokiniai nebeturi galimybės žvelgti į pažįstamą Jėzaus veidą, nebegali paliesti Jo žaizdų. Baigėsi jų susitikimų metas, ir jų ausys nebeišgirs taip mielai Jėzaus lūpose skambėjusių savo vardų: „Petrai, Marija, Tomai“… Praėjo dalijamos duonos ir žuvų metas, nebeliko pokalbių ežero pakrantėje…
Vis tiktai Šeštinės yra ne išsiskyrimo, bet tik kitokio Jėzaus buvimo šventė. Viešpats ir toliau lieka visuose daiktuose, visuose žmonėse, kiekvienoje mums išauštančioje dienoje. Jėzus nepasitraukė nuo savo žmonių į nenusakomas tolybes, bet nuėjo pirmyn ir pasitraukė į gilumą, taip kviesdamas žmones, laikmetį ir visą būtį į tikrą pilnatvę. Apaštalas Paulius neatsitiktinai sako, kad Kristus yra visų dalykų išsipildymas. Jis iš tiesų yra visa ko dabartis ir ateitis. Mūsų krikščionybė yra pagrįsta tuo įsitikinimu, todėl Jėzaus žengimas į dangų – tai visos kūrinijos pakylėjimas į aukštumą, jėga, maitinanti mūsų ir visos žmonijos istoriją. Šia prasme ypatingai nuskamba ir žodis „viskas“, kurį evangelistas Matas įdeda į Jėzaus lūpas, Jam atsisveikinant su mokiniais: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“.
Šeštinių dieną Dievas leidžia mums pajusti begalybę, prisiliesti prie jos, kartu su Jėzumi įveikti vietos ir laiko rėmus. Mes esame kviečiami žvelgti nebe į tą Jėzų, kurį galima pamatyti kūno akimis, bet atsiverti Jo buvimui, esančiam visoje žmonijoje, visame pasaulyje, kol pagaliau „visa bus visame kame“. Tai diena, kai Dievas ragina mus suvokti, kad Jis yra ne vien tik viename ar kitame tikinčiajame, ne vien tik kokioje nors abejingoje ar, atrodytų, visiškai nieko nebeieškančioje širdyje, bet visame kame: kietoje uoloje, slaptingoje žvaigždynų giesmėje, visame pasaulyje. Visos dienos ir visas pasaulis nuo tada yra Dievo garbės skleidėjai, visos dienos ir visas pasaulis yra Dievo Geroji Naujiena žmogui.
„Jūs būsite mano liudytojai,“- sako Kristus apaštalams, o per juos – ir mums visiems. Turime gerai suvokti, ką turime skelbti sau ir kitiems: mes priklausome nuo neišsenkančio šaltinio, mūsų gyvenimą nulemia ir palaiko už mus didesnė neįveikiama galybė, ir mūsų pareiga – priimti tą mums duodamą gyvenimo šaltinį. Priimti ir atiduoti – tai kelias, kuriuo ėjo Kristus, kuriuo einame ir mes, dalydamiesi tuo lobiu su kitais.
